Šaltinis: www.lrytas.lt
Aistros įkaitusios tiek, kiek niekada dar nebuvo. Politikai ir net teisininkai ginčijasi, koks žingsnis būtų teisėtas, o koks – ne. Atrodytų, škotai jau sprendžia dėl nepriklausomybės. Bet, pasirodo, ginčijamasi dar tik dėl to, kada ir kaip rengti referendumą.
2014-ųjų ruduo. Škotijos visuomenėje vyrauja pakilios patriotizmo nuotaikos, mat vos prieš kelis mėnesius – 2014-ųjų birželio 24-ąją – seni ir jauni škotai su trenksmu atšventė 700-ąjį Banokberno mūšio jubiliejų.
Škotų tautos atmintyje ir nacionalinėje sąmonėje šios karo lauko pergalės reikšmė yra ne ką mažesnė nei lietuviams – Žalgirio mūšis.
Tuomet susivieniję škotų klanai su charizmatišku karvedžiu Robertu Briusu priešakyje sutriuškino gausesnę Anglijos karaliaus Eduardo II kariuomenę ir išsaugojo savo tėvynės nepriklausomybę.
Lygiai po septynių šimtmečių, pasitelkus tokią nacionalinę euforijos bangą, 9 milijonams Škotijos gyventojų vėl pasiūlyta susigrąžinti nepriklausomybę. Tik ne karo lauke, o nacionaliniame konsultacinio pobūdžio referendume.
Edinburgo parlamento sprendimu rinkėjai gali balsuoti už tris sprendimus: visišką nepriklausomybę, nepriklausomą Škotiją Jungtinės Karalystės konfederacijoje arba prieš abi šias idėjas.
Patriotiški škotų rinkėjai taria „taip” pirmam variantui, nors nemaža dalis pritaria ir antrajam. Vietinė Škotijos valdžia įgyja mandatą derėtis su Londonu dėl laipsniškų skyrybų.
Balsavimą rengs Londonas?
2013-ųjų vasara. Škotijoje rengiamas referendumas dėl nepriklausomybės, bet pagrindinė jo organizatorė – centrinė Jungtinės Karalystės valdžia Londone.
Būtent premjero Davido Camerono koalicinės konservatorių ir liberaldemokratų vyriausybės nurodymu balsavimo biuleteniuose rinkėjams pateikiami tik du galimi atsakymai: „taip” arba „ne” Škotijos pasitraukimui iš istorinės sąjungos su Anglija.
Balsavimas už visišką nepriklausomybę reikštų ne tik finansinių subsidijų iš Londono nutraukimą, bet ir automatišką Didžiosios Britanijos svaro praradimą.
2013-aisiais euro zonoje tebesitęsia finansinis chaosas, nekeliantis škotams pasitikėjimo. Dauguma rinkėjų referendume nusprendžia atsakyti „ne”. Sąjunga su Anglija išsaugota, o škotų nacionalistai tyliai pasitraukia į kampą laižytis žaizdų.
Dirvą dar reikia išpurenti
Tai – du netolimos politinės Škotijos ateities scenarijai. Ir abu yra realūs, nors visiškai priešingi. Būtent todėl tikrasis mūšis dėl Škotijos nepriklausomybės, regis, prasideda kaip tik dabar. Nors svarstoma tik tai, kada ir kaip rengti referendumą.
Pirmąjį scenarijų, nors, žinoma, viešai nekalbėdamas apie tikėtinus referendumo rezultatus, remia dabartinis Škotijos autonominės vyriausybės vadovas Alexas Salmondas.
Jo vadovaujama nepriklausomybę remianti Škotijos nacionalinė partija (SNP) 2011-ųjų gegužę aiškia persvara laimėjo Holirudo – taip sutrumpintai škotai vadina savo parlamentą Edinburge – rinkimus.
SNP rinkimų programoje buvo be užuolankų sakoma, kad partija sieks konsultacinio referendumo ir kad toks plebiscitas bus rengiamas antroje jų valdymo kadencijos pusėje.
Lapinu pravardžiuojamas škotų politikos veteranas A.Salmondas puikiai suvokia, kad pirmiausia reikia tinkamai išpurenti dirvą gležnam nepriklausomybės medeliui, o ne strimgalviais stumti rinkėjus prie balsadėžių.
D.Cameronas ėmėsi iniciatyvos
Antrąjį variantą – kuo ankstesnio Škotijos referendumo, kuriame būtų galimybė atsakyti tik „taip” arba „ne”, nuo šios savaitės pradžios ėmė primygtinai siūlyti Jungtinės Karalystės centrinė valdžia.
Premjeras D.Cameronas ir jo škotiškosios strategijos bendraautoris finansų ministras George’as Osborne’as spaudžia škotų visuomenę kuo greičiau ryžtis šiam politiniam žingsniui.
Esą abejonės ir trypčiojimas vietoje jau dabar labai brangiai kainuoja pačiai Škotijos ekonomikai, nes stambūs investuotojai vengia šio regiono, kol jo ateitis nėra aiški.
Tačiau niekam ne paslaptis, kad Londono strategija yra išsaugoti 305 metus gyvuojančią Anglijos ir Škotijos sąjungą.
Tikimasi, kad prie sienos priremti pragmatiški škotų rinkėjai atmes į šalį emocijas: vietoj dramatiškų skyrybų ir šuolio į politinę bei ekonominę nežinomybę jie nuspręs pasirinkti mažesnį blogį.
Manys, kad Škotijai verta pasilikti su senu, niurzgančiu, iki gyvo kaulo pažįstamu ir kiek įgrisusiu ilgamečiu savo sutuoktiniu – Anglija.
„Mes negalime trukdyti Jungtinės Karalystės visuomenės daliai, kuri nori paklausti savęs pačios: „Ar mums būtų geriau, jei išeitume?” Mes ir nekliudysime, bet manau, jog Škotijos žmonės nusipelno, kad jiems būtų pateiktas sąžiningas, aiškus ir sprendimą lemiantis klausimas.
Privalome turėti visišką teisinį skaidrumą dėl šio referendumo: ar už jo rengimą atsakingas Vestminsterio parlamentas, ar Škotijos parlamentas? Šią teisinę poziciją turime išsiaiškinti ir surasti tinkamą sprendimą.
Mes neužsiimsime jokiu diktatu. Tiesiog turime išspręsti teisinius neaiškumus ir bendradarbiauti su Škotijos vyriausybe siekdami sąžiningo, aiškaus, vienprasmiško rezultato”, – teigė D.Cameronas.
Škotai tiesiog įsiuto Bet toks iš anksto apgalvotas Londono spaudimas tiek paprastų škotų, tiek ir Edinburgo politinio elito buvo sutiktas būtent kaip diktatas, ką, kada ir kaip turi daryti Škotijos elektoratas.
Reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Po pirmadienį paskelbtų D.Camerono pareiškimų Edinburgo radijo stotys pranešė, kad jas tiesiog užtvindė įsiutusių klausytojų skambučiai. Antradienį tiek Škotijos, tiek ir nacionalinių britų dienraščių išspausdinti skaitytojų laiškai buvo ne mažiau audringi.
„Tegu D.Cameronas nekiša nagų prie Škotijos reikalų”, „Mes patys nuspręsime, mums nereikia pūsti miglos į akis.”
„Jei jau šis vyrukas taip nori greito ir aiškaus referendumo, tegu paskelbia visoje Didžiojoje Britanijoje balsavimą dėl narystės Europos Sąjungoje. Na, kur staiga dingo visa drąsa?”
„Jei centrinė valdžia kaišios pagalius, reakcija bus atvirkštinė. Škotai iš pykčio balsuos už nepriklausomybę. Net ir tie, kurie iki šiol abejojo”, – tai vos keletas pasipiktinusių škotų nuomonių.
„Mus piktina tokios akiplėšiškos ministro pirmininko ir finansų ministro pastangos tampyti už virvutės Škotijos referendumą. Jie tarsi nuotolinio valdymo pulteliu nori pakreipti įvykius sau naudinga linkme.
Tai kvepia senais Margaret Thatcher metodais. Jiems tegaliu atsakyti: anie laikai praėjo, laikas pripažinti naujas realijas. Būtent Škotijos žmonės demokratiniu būdu nuspręs, kokį kelią jiems pasirinkti, o ne Dauning Strite sėdintys konservatoriai”, – žodžių į vatą nevyniojo SNP lyderis A.Salmondas.
Teisios – abi pusės
Jungtinėje Karalystėje nėra rašytinės konstitucijos, tačiau žinomiausi Londono ir Edinburgo konstituciniai ekspertai bemaž vieningai sutaria.
Pagal Didžiosios Britanijos parlamento priimtą 1998 metų Škotijos aktą, kuriuo regionui ir buvo suteikta plati politinė ir ekonominė autonomija, tokie kertiniai klausimai kaip galimas atsiskyrimas išlieka Vestminsterio prerogatyva.
Tad D.Cameronas, kaip šalies vyriausybės vadovas, šią savaitę elgėsi pagal visas konstitucines taisykles. Maža to, solidarumą su premjeru jau pareiškė tiek jo koalicijos partneris, liberalų demokratų vadovas Nickas Cleggas, tiek ir opozicijos lyderis, leiboristas Edas Millibandas.
Tačiau tie patys konstituciniai ekspertai pripažįsta, kad nėra jokių teisinių barjerų, trukdančių apie nepriklausomybę svajojančiam A.Salmondui Škotijos teritorijoje surengti konsultacinį referendumą.
Žvelgiant grynai teisiškai, tokio balsavimo rezultatai nebūtų privalomi Vestminsterio parlamentui. Bet ignoruoti žmonių balso D.Cameronas negalėtų.
Tad politinis tokio balsavimo svoris būtų ne ką menkesnis už Londono sumanyto referendumo rezultatus. Taigi politikos veteranas A.Salmondas puikiai žino, kad žaidžia nepažeisdamas taisyklių.
Nepriklausomybės verta laukti
Škotijos autonominės administracijos vadovas nenori skubėti dėl labai pragmatiškos priežasties. Praėjusių metų pabaigoje rengtos visuomenės apklausos parodė, kad tik 29 procentai škotų dabar neabejodami balsuotų už nepriklausomybę.
Maždaug ketvirtadalis regiono gyventojų norėtų likti Didžiojoje Britanijoje. Ir net 40 procentų piliečių dar neapsisprendė.
Būtent todėl į valdžią Škotijoje vos prieš devynis mėnesius atėjusi SNP partija nutarė nebėgti strimgalviais referendumo link, o pamažu savo konkrečiais darbais prisivilioti abejojančiąją elektorato dalį.
Reikia pripažinti, kad šios savaitės D.Camerono ir A.Salmondo žodžių karas pridėjo taškų būtent škotui. Bet jei šis veteranas vieną po kito atmes įvairius kompromisinius D.Camerono pasiūlymus, jis taip pat rizikuoja pasirodyti kaip politikas, norintis vilkinti procesą ir paisantis tik savo siaurų tikslų, o ne valstybės interesų.
Boksas naudingesnis škotui?
„A.Salmondas turi teisę sakyti, kad pernai rinkėjų dauguma jam suteikė teisę atstovauti visai Škotijai.
Bet lygiai taip pat D.Cameronas turi teisę teigti, kad prieš dvejus metus vykusiuose Didžiosios Britanijos parlamento rinkimuose daugumą balsų škotų rinkėjai atidavė už partijas, remiančias Jungtinės Karalystės sąjungą.
Tad abiem politikams būtina tartis: pamatysime dar nemažai politinio bokso raundų”, – įsitikinęs žinomas škotų teisininkas Aidanas O’Neillas.
Tuo tarpu Londono UCL universiteto konstitucinės teisės profesorius Robertas Hazellas siūlo D.Camerono patarėjams rimčiau paanalizuoti panašius tarptautinius pavyzdžius.
Ypač, jo nuomone, verta pasimokyti iš centrinės Kanados valdžios elgsenos rengiant referendumą dėl Kvebeko nepriklausomybės. Tuomet Otava beveik nieko nedarė, kad įtikintų provincijos žmones pasilikti Kanados sudėtyje: tokia rami nesikišimo politika davė vaisių.
„Kartais nėra taip blogai sėdėti rankas sudėjus. Yra didelė tikimybė, kad teisiškai įpareigojančiame referendume škotai ištars „ne” atsiskyrimui.
Bet D.Cameronas yra politikas, kuris mėgsta veltis į politines muštynes. Diktuodamas referendumo datą ir kitas sąlygas, jis rizikuoja persistengti”, – perspėjo R.Hazellas.
Škotijai net nereikia referendumo?
Dalis škotų teisininkų ir istorikų netgi teigia, kad grynai teisiniu požiūriu Škotijai apskritai nereikia rengti jokio referendumo.
Jų teigimu, prieš kiek daugiau nei 300 metų pasirašyta Škotijos ir Anglijos parlamentų sutartis dėl Didžiosios Britanijos sukūrimo (vadinamoji 1707-ųjų Unijos sutartis) prieštarauja dviem ankstesniems šių valstybių paktams.
Dar 1320 metais anglų ir škotų karaliai pasirašė Arbrouto deklaraciją, o po aštuonerių metų ją dar kartą patvirtino Edinburgo-Norhemptono sutartyje. Abiejuose dokumentuose pabrėžiama, jog Anglija sutinkanti, kad škotai niekada nebus valdomi svetimo monarcho.
Tad Jungtinės Karalystės teisiniai pagrindai esą yra nelegalūs, ir nei Anglijos karaliai ar karalienės, nei Vestminsterio parlamentas niekada neturėjo suverenių teisių valdyti Škotiją.
Iš tikrųjų net ir nuosaikesni britų istorikai sutaria, kad 1707 metais, iškart po Unijos sutarties, Škotijos parlamentas nebuvo formaliai paleistas.
Tuomet Unijos sutarties signatarai iš škotų pusės – Stairo grafas ir Argailo kunigaikštis – tepareiškė, kad Edinburgo parlamento posėdžiai yra „laikinai atidedami”. Tad Škotijos parlamentui esą tereikia atnaujinti posėdžius, neteisėtai nutrauktus prieš daugiau nei tris šimtus metų, ir denonsuoti „nelegaliąją” 1707-ųjų sutartį.
